Gime
1938 m. Kaune, kur gyvena ir dabar. Fotografuoti pradejo dar šetame
dešimtmetyje. Nuo 1973 m. savo gyvenima susiejo su Lietuvos Fotomenininku
sajunga (dirbo LMS atsakinguoju sekretoriumi Vilniuje ir Kaune, meno tarybos
pirmininku, Kauno skyriaus pirmininku). 1978 m. jam suteiktas Tarptautines
fotomenininku federacijos fotomenininko vardas, 1994 m. - tos pacios federacijos
nusipelniusio kulturos veikejo garbes vardas. 1995 m. uz fotografiju ciklus
"Kaimo turgus" (1969-1987), "Veterinarijos klinikose"
(1977-1994), "Atmintis" (1980- ) Aleksandrui Macijauskui iteikta
Lietuvos nacionaline premija, kurios deka 1997 m. pasaul išvydo naujausias
jo fotoalbumas "Gyventi".
Knyga
"Gyventi", kurios pagrinda sudaro nuotraukos iš ciklo "Veterinarijos
klinikose", yra paskutinis, iki šiol atskiru leidiniu nepublikuotas,
uzbaigtas ciklas, kur, kaip ir ankstesnius leidinius, lydi paties autoriaus
pasisakymai. Taigi, sudejus kruvon visas knygas ir katalogus, susidaro
gana išsamus Aleksandro matymo ir mastymo vaizdas.
Pirmiausia,
kas patraukia visu - ir kritiku, ir ziurovu - demesi - tai temos ir ju
perteikimo budai. Turgus, veterinarijos klinikos, laidotuves nera labai
linksmos, šventiškai nuteikiancios vietos. Tai greiciau kovos
uz buvi poligonai, kuriuose ryškiausiai, atviriausia forma ir be pagrazinimu
pulsuoja gyvenimas. Eiti ir fiksuoti tokias vietas Aleksandra vercia jo
prigimtis ir charakteris - kiek skeptikas, neramus, cholerikas. Ziuri jis
i gyvenima labai realistiškai, net naturalistiškai, taciau tuo
nespekuliuoja, nesuvulgarina ir neidealizuoja to, ka daro. Eina ten, kur
traukia, fotografuoja tai, kas domina. O domina ji, toli grazu, ne gyvenimo
"Ziedeliai". Susidaro ispudis, kad jis, tarsi šiuolaikiniu
miestieciu vaikas, prikaišiojantis tevams, kodel šie neturi kaimo
ar bent sodo, viduje serga "naturalinio kico" liga. Todel ten,
kur kitas su pasidygejimu nusisuktu arba, atvirkšciai, imtu sentimentaliai
idealizuoti, Aleksandras paprasciausiai ziuri, studijuoja ir fiksuoja.
Neturedamas prigimtinio vulgarumo, skepsio ar kitokio "nevarumo",
jis instinktyviai suvokia, kas situacijoje, reiškinyje yra esmingiausia.
Butent todel jo "drastiškos" temos (ar tai butu klinikos,
laidotuves ar "pagyvene" aktai) išlieka skaidrios, patrauklios
ir tam tikru poziuriu konceptualios.
Ankstyvuju seriju ("Veterinarijos
klinikose" ir "Kaimo turgus") "konceptualizacija",
galima sakyti, jau ivyko - išleisti albumai, kuriuose sujungiamas
verbalinis ir vizualinis mastymas, t.y. autoriaus zodis papildo vaizda.
Pirmas ispudis gana netiketas: gyvenimo syvu prisodrintos nuotraukos ir
mokykliškai nuoširuds, net poetiški tekstai. Toks derinys,
be abejo, nera atsitiktinis. Tiek "Kaimo turgus", tiek "Veterinarijos
klinikose" buvo spontaniškas autoriaus verzimasis i natura -
trauke veidu fakturos, erdves plastika, objektu formos ir panašus
dalykai, kuriuose galima uzciuopti gyvenimo materija ir pulsa, derant prie
choleriko, kartais ekscentriko charakterio. Veliau, ruošiant leidinius,
atsirado butinybe apmastyti savo ir savo darbu praeiti - taip gime nemantrios,
taãiau nuoširdzios tekstines reminiscencijos. Susiformavo nauja
kokybe, kuri gana atvirai byloja apie buties formos ir turinio paradoksus,
kada kartais po ziauriu, net brutaliu išoriniu kiautu slepiasi begaline
gyvenimo tiesu poezija, grindziama mirties ir gyvenimo, meiles ir humanizmo
postulatais.
"Atminties" ir
"Aktu" cikluose, kurie tesiami ir dabar, gyvenimo materija ir
dinamika šiek tiek atsitraukia, pirma plana istumdami tematine potekste,
t.y. buties filosofija. Šiose serijose autorius dar ištikimesnis
niuriajam realizmui, vietomis priartedamas prie naturalizmo ribos. Pats
vaizdas, jo struktra ir be teksto pagalbos yra pakankamai iškalbingi.
"Atmintyje", kartais gaudami simbolini skambesi, jie vis delto
išvengia literaturiško aprašinejimo ir išlaiko daugiaplani
reportazo prasminguma. Dar atviriau gyvenimo erdve apnuoginama "Šeimyniniuose
aktuose". Liudnai švelni ironija neleidzia perzengti vulgaraus
naturalizmo ribos ir kartu gana netradiciškai atskleidzia zmogaus
galimybiu ribotumo bei amzinai nesenstanciu polekiu dualizma. Net savo
paskutiniuose darbuose, kuriuos, regis, uzvalde konceptualus pradas, Aleksandras
nenustoja galvojes apie darbu forma. Ji visuomet lieka svarbi ir aktuali.
Reportazas jam yra viskas - gyvenimo budas, charakteris, veikla, leidzianti
nuolat buti dinamiškam, saves ir aplinkos provokuojantis išbandymas,
dialogas su optikos galimybemis ir minties polekiu. Kompoziciniai formos
eksperimentai (kuriu jis "laisvalaikiu nesibodi") jam tera savotiška
eskizine praktika, padedanti detaliai išstudijuoti forma, masiu ir
struktru santykius, isigilinti ir pajusti ju efektyvuma. Šis patyrimas
turi ištirpti samoneje tam, kad, dirbant naturoje, akis jau savaime
fiksuotu daugiau ar maziau kompoziciškai išbaigta vaizda. Reportazinis
darbo metodas neleidzia ilgai rinktis nei objekto, nei rakurso, nei išdestymo
schemu, nei vidinio virpesio atspindziu veiduose ar figurose. "Kaimo
turguose" ir "Veterinarijos klinikose" leme, be abejo, optika.
Ji ne tik formavo iš pirmo zvilgsnio atpazistama macijauskiška
stiliu - virpantis, išplaukiantis aplinkos pasaulis. Ji leido priarteti
prie objekto arciau nei akis i aki ir tuo paciu uzgriebti visa vyksmo arena,
automatiškai veikejus suskirstant stafazus ir herojus bei suaktyvinanti
visa vyksmo erdve. "Atmintyje", atvirkšciai, vaizdas "klijuojamas"
vienas po kito sekanciais planais, jo erdve salygiškai plokšteja
ir suteikia vaizdui daugiau prasmes salygiškumo. Taciau "zaidimai"
erdvinemis formomis, tiesa, gave daugiau subtilumo, santurumo, aktualus
Aleksandrui po šiai dienai.
Egle JA·KÌNIENE
