Paprasčiausios yra atviros varpinės. Jas kartais dengia nedidelis stogelis.

Uždaros varpinės būna įvairios formos. Sutinkama kvadratinių ir daugiakampių, vientiso ir sudėtinio tūrio, iš vienodos ir skirtingos formos tūrio dalių susidedančių uždarų varpinių. Taip pat statytos varpinės su sandėliais ar priestatais.

Vientiso tūrio varpinės visada kvadratinio plano. Jos būna stačiasienės arba nuožulniai siaurėjančios į viršų. Kartais tokių varpinių viršutinė dalis yra atvira, užpildyta įvairaus rašto grotelėmis.

Lietuvoje labiausiai paplito dviejų ar kelių vienodos formos tūrių, į viršų laiptiškai siaurėjančios varpinės. Jos kvadratinio ir aštuonkampio plano. Dalis tokių varpinių pastatytos iš tašytų rąstų, kitų – suręstas arba sumūrytas iš akmenų apatinysis tarpsnis, o viršus – karkasinis. Vis dėlto dažniausiai sutinkamos ištisai karkasinės laiptuotos varpinės. Paprasčiausios tokio tūrio varpinės susideda iš dviejų-trijų nežymiai siaurėjančių į viršų tūrių. Varpinėse, kurių tūrių pločiai daugiau skiriasi, būna tarpiniai stoginukai. Tūrių aukščiai dažniausiai skirtingi: dominuoja viršutinis, arba apatinis tūris. Viršutiniame tarpsnyje būna akustinės angos, arba atviros galerijos.

Dalis varpinių sukomponuotos iš stačiasienio ir piramidinio tūrių. Šių tūrių aukščių santykis - įvairus.

Kai kurios varpinės susideda iš varpų bokšto ir sandėlio ar lavoninės. Abiejų tūrių jungtis būna dvejopa: kvadratinis bokštas stovi ant stačiakampio plano sandėlio stogo arba prie varpinės bokšto šone ar priekyje būna prijungtas žemas priestatas.

Varpinių, kaip ir kitų medinių sakralinių pastatų architektūra pasižymi funkcionalumu, proporcijų ir silueto raiškumu, formų paprastumu.