Monografijoje medinių bažnyčių plėtra nuo seniausių laikų iki 1918 m.. suskirstyta į tris periodus: 1) XV-XVII a. vidurys – katalikybės įsitvirtinimo laikotarpis. Sakralinių pastatų kompozicijos principų bei priemonių pasirinkimas ir įsisavinimas; 2) XVII a. vidurys – 1795 m. – katalikybės ir sakralinės architektūros klestėjimo metas; 3) 1975-1918 m. – katalikybės priespaudos laikotarpis. Tradicinių sakralinės architektūros sprendimų stabilizacija, profesionaliosios architektūros kompozicijos principų bei priemonių spartus plitimas. Po 1918 m. medinių bažnyčių architektūra prarado senųjų tradicijų tęstinumą ir pasuko nauja, modernia vaga.

Seniausios Lietuvos medinės bažnyčios susidėjo iš stačiakampės navų dalies ir siauresnės presbiterijos. Jos buvo uždengtos aukštu dvišlaičiu stogu, kurio vidury stūksojo nedidelis bokštelis. Nuo XVII a. trečiojo dešimtmečio buvo statomos ir kryžminio plano bažnyčios su zakristija dešinėje pusėje ir kryžmoje iškilusiu bokšteliu. XV-XVII a. pirmojoje pusėje susikūrę ir įsitvirtinę sprendimai vėliau tapo tradiciniais.

Antrajame periode – XVII a. antrojoje pusėje-1795 m. statytos liaudiškos ir profesionaliai sukurtos medinės bažnyčios. Liaudiškų bažnyčių planai išliko stačiakampiai ir kryžminiai, atsirado ir daugiakampio plano sakralinių pastatų. Bažnyčių vidaus erdvė buvo vienanavė, halinė ir pseudobazilikinė. Kryžminės bažnyčios buvo lotyniško ir beveik graikiško kryžiaus formos. Negausios daugiakampės bažnyčios susidėjo iš ištęsto aštuonkampio pagrindinio tūrio ir prie jo prijungtų žemesnių iškyšų. Lietuvos etniniuose regionuose bažnyčių tūrio tipai paplito nevienodai. Žemaičiuose vyravo kryžminiai, o Rytų Lietuvoje – stačiakampiai sakraliniai pastatai.

XVII a. antrosios pusės – XVIII a. liaudiškų bažnyčių išorei būdinga monumentali išraiška ir sunkios proporcijos. Pastatų kompozicijoje dominavo stogas. Jis buvo sulig sienomis aukščio arba dar aukštesnis, dvišlaitis ar valminis. Pagrindinio fasado viršų užbaigė trikampis frontonas ar valminio stogo šlaitas. Ant stogo, kaip ir anksčiau, kilo vienas ar keli bokšteliai su barokinio silueto šalmais.Sakralinių pastatų vidaus architektūra nesudėtinga. Trinavių bažnyčių interjere dominavo žymiai platesnė, o dažnai ir aukštesnė už šonines viduriniosios navos-presbiterijos erdvė, perskirta sija su krucifiksu arba plačia triumfo arka. Navų dalies gale, virš pagrindinio įėjimo, buvo vargonų choras. Po choru prie prienavio sienos pritvirtindavo giedotojų ložes.

XVIII a. liaudiškų bažnyčių architektūrą netiesiogiai veikė barokas, ypač išryškėjęs interjerų sprendimuose. Sakralinių pastatų interjerai tapo puošnūs ir turtingi. Juos turtino polichrominė sienų ir lubų tapyba, plastiški, gausiai papuošti drožiniais ir iliuziškai nutapyti altoriai, dekoratyvios sakyklos ir krikštyklos.

Pagal baroko principus sukurtų, tiesiogiai šio stiliaus paveiktų medinių bažnyčių planai ir tūriai beveik tokie patys kaip mūrinių; panašiai sukomponuoti fasadai bei interjerai. Tačiau medinių pastatų proporcijos sunkesnės, sienos plokštesnės, išorės formos apibendrintos. Medinės barokinės bažnyčios daugiausiai statytos rytinėse Lietuvos žemėse. Jų priekyje dažnai kildavo du kvadratiniai bokštai su grakščiais kelių tarpsnių šalmais. Tarp bokštų būdavo banguoto ar trikampio kontūro frontonas.

Trečiajame – 1795-1918 m. laikotarpyje tradicinių liaudiškų bažnyčių sumažėjo, daugiau statyta profesionaliai, pagal stilių principus sukurtų sakralinių pastatų. Liaudiškieji sakraliniai pastatai mažai skyrėsi nuo ankstesniųjų, bet šiek tiek padaugėjo jų sprendimų variantų. Bažnyčių išorė tapo mažiau monumentali negu anksčiau. Daugelio sakralinių pastatų stogai sužemėjo, fasaduose pagausėjo stilinių formų. Interjerų dekoras supaprastėjo. Liturginių objektų kompozicija išliko barokinė, bet jų formos ne tokios turtingos ir plastiškos kaip XVIII a. Dažnai sutinkami savitai interpretuoti orderio elementai.

1795-1918 m. laikotarpio pradžioje Lietuvos profesionaliojoje architektūroje vyravo klasicizmas. Medinės bažnyčios paveldėjo iš mūrinių vientisą stačiakampį planą ir trinavę vidaus erdvę. Bažnyčių pagrindinį fasadą sudaro keturių, rečiau – šešių kolonų portikas. Medinių portikų kolonos lieknesnės už mūrines, frontonų šlaitai statesni. Neretai virš frontono stūkso bokštelis. Klasicicistinių bažnyčių interjerai dažniausiai liaudiški. Juose sutinkami tik pavieniai orderio motyvai.

XIX a. vidury orderiniai medinių sakralinių pastatų sprendimai įgijo naujų, romantizmo suteiktų spalvų. Romantizmas Lietuvos medinėje architektūroje plito tarp 1840 ir 1877 m. Jis akumuliavo liaudies tradicijas ir imitavo įvairių stilių formas. Tačiau stilių grynumo nebuvo laikomasi. Sakraliniuose pastatuose, sekančiuose vieno stiliaus principus, naudotos ir liaudiškos, ir kitų stilių formos. Dažnai eksterjeruose vyrauja vieno, o interjeruose - kito stiliaus elementai. Sąlyginai romantizmo bažnyčių kompoziciją galima suskirstyti į “liaudišką”, “klasicistinę”, “neobarokinę” ir “neogotikinę”.

Istorizmo epochoje (1875-1914 m.) ankstesniųjų istorinių stilių grąžinimo į architektūrą tendencija įgijo žymiai platesnį užmojį. Tuo metu dauguma medinių, kaip ir mūrinių, bažnyčių buvo statomos pagal patvirtintus projektus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje statyti neogotikiniai, neobarokiniai, neoklasicistiniai ir eklektiniai mediniai sakraliniai pastatai. Visų stilinių krypčių medinių bažnyčių planai yra stačiakampiai ir lotyniško kryžiaus pavidalo. Tūriai - bazilikiniai , pseudobazilikiniai, haliniai ir vienanaviai. Istorizmo epochoje žymiai padidėjo sakralinių pastatų sprendimų įvairovė. Bažnyčių architektūroje atsirado ir iš pasaulietiškų pastatų pasisavintų formų.