Monografija papildo architektūros istorijos mokslą nauja medžiaga apie Lietuvos medines bažnyčias, koplyčias ir varpines. Čia susisteminti ir išanalizuoti gausūs istorinių ir natūros tyrimų duomenys. Darbe: a) nustatyti sakralinių pastatų sprendimų tipai ir variantai; b) atskleista architektūros tipų raida kiekviename istorijos periode iki 1918 m.; c) išaiškinta liaudies ir profesionaliosios architektūros sąveika pastatų kompozicijoje; d) išnagrinėti Lietuvos etninių regionų sakralinės architektūros ypatumai ir santykis su kaimyninių žemių pastatai

Šie darbo rezultatai leido padaryti apibendrinančias išvadas:

1. Lietuvos mediniai sakraliniai pastatai yra tarpinė grandis tarp liaudiies ir profesionaliosios architektūros. Jų kompozicija jungia abu šiuos pradus, vienais atvejais dominuojant liaudiškajam, kitais – profesionaliajam.

2. Liaudiškasis pradas pasižymi architektūros sprendimų pastovumu, jų funkcionalumu ir paprastumu. Svarbiausios liaudiškos kompozicijos priemonės: proporcijų ir silueto darna, formų saikingumas, semantinių akcentų išryškinimas, subtilus spalvų ir faktūros derinimas.

3. Profesionalusis pradas medinius sakralinius pastatus veikė dvejopai: netiesiogiai – taikant pavienius stilių bruožus ir tiesiogiai – kartojant architektūros stilių kompozicijos principus.

4. Lietuvos medinių bažnyčių, koplyčių ir varpinių kompozicija tampriai siejasi su LDK Vakarinių – Lenkijos Karalystės šiaurės-rytinių žemių sakralinių pastatų sprendimais. Ši teritorija sudaro vieningos architektūros arealą. Žvelgiant į arealo medinius sakralinius pastatus Europos kontekste, lyginant juos su kitų regionų, pvz: Norvegijos, Šiaurės Rusijos Užkarpatės pastatais, išryškėja principiniai skirtumai: arealo liaudiškų bažnyčių, koplyčių bei varpinių kompozicija yra lakoniškesnė, tektoniškesnė nei sudėtingų ir labai dekoratyvių minėtų žemių sakralinių pastatų. Areale dažnai sutinkami kituose Europos regionuose nepaplitę, pagal profesionaliosios architektūros stilių principus sukurti mediniai sakraliniai pastatai.