Tyrinėjimai

Gintaras Kušlys:

Apie tyrimų pradžią

Lietuvos sienų tapybos restauravimu, jo problematika rimčiau susidomėjau apie 2001 m. Tada pradėjau rinkti medžiagą savo menotyros magistratūros diplominiam darbui, skirtam Pažaislio vienuolyno freskų tvarkybai aptarti.

Apie pastarųjų metų darbą

2004 m. VDA pradėjau rengti disertaciją LIETUVOS SIENŲ TAPYBOS RESTAURAVIMAS TRADICINĖS IR MODERNIOS PAMINKLOSAUGOS SANKIRTOJE (XX a. – XXI a. pr.). Joje, be kita ko, siekiau išnagrinėti bei įvertinti mūsų sienų tapybos paveikslų – sukurtų al fresco, al secco, klijine, aliejine technikomis – restauravimą ir jo istorinę bei institucinę raidą.

Sienų tapybos paveldo tvarkybos darbai disertacijoje, būtina paminėti, vertinami atsižvelgus į šių vertybių apskaitos duomenis, jų autentiškumą: sumanymo, formos, medžiagos, atlikimo būdo, aplinkos, funkcijos.

Taigi bene svarbiausiu konservavimo-restauravimo darbų vertinimo kriterijumi ir laikau pagarbą autentiškumui – išlikusioms autentiškoms kūrinio dalims.

Apie problematiką

Didžiausias sienų tapybos restauravimo problemas Lietuvoje turime, daugeliu atvejų, dėl sienų tapybos paveldo išsaugojimo valstybinės strategijos nebuvimo, mokslo tyrimų ir vertybių apskaitos trūkumų, nepakankamo finansavimo, juridinių sunkumų, institucinių slinkčių – institucijų pertvarkymų XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, paveldo saugojimo sampratos skirtumų, vieningų profesionalaus restauravimo vertinimo kriterijų nebuvimo, restauravimo teorijos ir praktikos skirtumų. Itin aktualia problema galime įvardinti, be to, ir tai, jog neatsižvelgę į Europos šalių patirtis suardėme iki 1990 m. veikusią valstybinę kultūros paminklų tyrimo, paminklotvarkos darbų projektavimo ir jų įgyvendinimo organizacijų sistemą.

Apie tradiciškumą ir modernumą objektų tvarkyboje

Savo disertacijoje bene labiausiai norėjau išryškinti šiandieninėje mūsų sienų tapybos tvarkyboje matomus, tačiau tarpusavyje visiškai nederančius, netgi vienas kitam prieštaraujančius požiūrius – tradicinį bei modernų.

Tradicinę restauravimo sampratą sieju, visų pirma, su Romantizmo epochos pasaulyje įsigalėjusiu ir iki pat XX a. 6-ojo dešimtmečio ne vienoje vietoje išlikusiu įsitikinimu, jog siekiant atkurti paminklą kaip vieno stiliaus kūrinį visos restauravimo priemonės yra pateisinamos. Modernią paminklosaugos sampratą tapatinu, tuo tarpu, tiek su XX a. pradžioje ryškiausio paminklosaugos atstovo – vyriausiojo Austrijos paminklų saugotojo – Aloiso Rieglio triuškinančia kritika stilistinio restauravimo atžvilgiu, tiek su ICOMOS Venecijos kongreso 1964 m. įtvirtinta nuostata, kad restauravimas baigiasi ten, kur pradedamos kelti hipotezės, kad jis yra tik priemonė išsaugoti autentišką paminklą, kad jo tikslas – paminklo apsauga ir estetinės bei istorinės vertės nustatymas, remiantis pagarba senajai medžiagai ir elementams, kurie yra autentiški praeities dokumentai. Pastarasis požiūris, mano nuomone, yra tesingas, nes neatsiejamas nuo pagarbos kūrinio autentiškumui. 

Galop dvi vertesnės dėmesio išvados

Lietuvos sienų tapybos restauravime apskritai netaikomi pasaulyje puikiai žinomi ir išbandyti neardantys fizikiniai tyrimo metodai. Be to, šiandien daug netvarkos ir objektų apskaitoje bei konservavimo-restauravimo dokumentavimo darbuose.

P.S.

Niekas turbūt nesuabejos, kad Lietuvos sienų tapybos restauravimo tema – labai sudėtinga ir komplikuota. Tačiau mažai kas, manau, įsivaizduoja, kad ją betyrinėdamas galiausiai pasijunti savotišku Kafkos Pilies personažu, kuris nesėkmingai vis bando patekti į pilį, ir gauti jos užtarimą, – kelią jam nuolat pastoja sukti valdininkai...

Antra vertus, šiame šiurpiame ir nepažiniame absurdo pasaulyje, nepaisant visko, yra dar likę ir talentingų bei dorų savo srities profesionalų. Na, juo labiau prisiminkime, jog ir tamsiausią naktį anksčiau ar vėliau keičia aušra bei praskaidrėjimas – neišvengiamai...